Home / top / Igoris Krasinas: „Jei mane vadina Lietuvos patriotu, man tai patinka. Tokiu ir jaučiuosi“
asmeninio archyvo nuotr.

Igoris Krasinas: „Jei mane vadina Lietuvos patriotu, man tai patinka. Tokiu ir jaučiuosi“

Igoris Krasinas – Ukmergės mėgėjų futbolo komandos „Spartakas“ kapitonas. Užaugęs Šventupėje, atsidavęs sportui ir savo šaliai. Neįkainojamos gyvenimo patirties jis semiasi tarnaudamas LDK Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione III kuopoje. Šį savaitgalį Igoris planuoja atšokti savo vestuves ir savo ateitį sieja tik su Ukmerge.


Praėjusiame sezone su FKK „Spartaku“ Vilniaus miesto III lygoje užėmėte 6 vietą iš 12 komandų, o Carlsberg taurėje patekote į pusfinalį. Kaip vertinate sezoną, pasiekimus? Ar įgyvendinote šių metų tikslus?

Pradėsiu nuo taurės. Taurėje neturėjome jokių tikslų, ten niekada jų nekeliame, nes ten labai daug ką lemia sėkmė, daug kas priklauso nuo burtų, pirmame ar antrame rate gali gauti stiprią komandą. Taigi nelabai ką ir priplanuosi. Žaidi ir žiūri kaip gausis. Gavosi gerai. Gal tik pats pusfinalis toks… „Granitas“ stiprus varžovas, bet galėjome sužaisti ir geriau. Klydome gynyboje.

Bet taurėje į pusfinalį dar niekada iki šiol nebuvote patekę.

Taip, aišku, fainai, pusfinalis. Nusiteikimas buvo geras, noro irgi buvo daug, tačiau nepasisekęs pusfinalis tą džiaugsmą truputį numušė, bet vistiek šaunuoliai, kad taip toli nuėjome. Plius visas varžybas žaidėme išvykoje. Nei vienų taurės rungtynių nežaidėme namuose. Tokie burtai iškrito, aš net lygos apžvalgininkui nusiunčiau pasiūlymą, kad reikia kažką čia keisti. Nes tai yra nesąmonė – taurėje nueini iki pat pusfinalio, sužaidi penkias varžybas ir nei karto nežaidi namuose. Mūsų žiūrovai taurės rungtynių taip ir nematė. Tikiuosi, kad lyga atkreips dėmesį ir pakoreguos pačią sistemą. O dėl čempionato? Tikslas buvo penketukas, kiekvienais metais mes į penketuką norime papulti, trūko labai nedaug.

Pati sezono pradžia buvo šiek tiek silpnesnė. Kas lėmė tokį sunkumą pradžioje?

Daug lygiųjų pradžioje turėjome. Atrodo, buvome pasiruošę, kondicija buvo gera, galvojome, kad ir startuoti turime gerai. Tačiau vienas dalykas kaip atrodo, o kitas – kai išeini į aikštę. Sezono pradžia – daug nesąmoningų klaidų, koncentracijos trūkumas.

Kiek laiko pats jau esi su „Spartaku“?

Visą laiką (šypsosi). Jau devyni sezonai.

12202352_1168055293222884_1335634331_nKaip keitėsi pati komanda ar atmosfera joje per tuos devynerius metus?

Iš tiesų, tai galbūt truputį keičiasi į blogesnę pusę. Tačiau ne vien dėl komandos, priklauso viskas gal nuo žmonių, kurie ateina į komandą, nuo pačio jų požiūrio. Apskritai, visoje Ukmergėje žmonių, jaunimo požiūris į sportą yra prastas. Stengiamės iš sporto mokyklos pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių, nes norime, kad komanda atsinaujintų. Ateina naujokai ir žaidžia tikrai neblogai, viskas būna gerai, tačiau paskui vienos ar dvejos rungtynės, o jų nėra. Priežastys, atrodo, absurdiškos. 17-18 metų vaikinas sako, kad turi reikalų. Kokie ten reikalai tokiame amžiuje?

Kodėl, tavo nuomone, yra tokia situacija su jaunimu? Ko trūksta?

Auklėjimas. Viskas turi prasidėti namuose, o paskui turi prisidėti ir sporto treneriai. Trūksta tėvų požiūrio. Tas požiūris turėjo būti prieš 10-15 metų, kai dabartiniems vaikinams 16-17 metų. Tada tėvų požiūris turėjo būti teisingas, kad dabar jų požiūris pasikeis, tai jų vaikų neišgelbėsi. Tačiau tų tėvų, kurių vaikai dabar maži, dabartinis požiūris atsilieps bendrai viso miesto sporto ateičiai.

Tavo manymu, būtent dabartinei jaunajai kartai kažko trūksta?

Taip, skaičiuokime, dešimt, penkiolika metų atgal, kažkur 2000 metai. Atsirado kompiuteriai ir kita, ir visi šie dalykai verčia vaiką būti namuose, nereikia eiti į lauką. Aš kai augau, visą laiką praleidau lauke. Tai krepšinį žaisdavau, tai beisbolą, tai futbolą, nes namie nebuvo ką veikti. Namie televizorius rodė tris kanalus ir viskas.

Profesionaliame sporte dažnai būna taip, kad komandoje rungtyniauja daug žaidėjų iš kitų miestų, o vietinių yra vos vienas, kitas. Ką apie tai manai?

Buvo Ukmergėje FC Vilnius rezervinė komanda „Vilkmergė“. Keli ukmergiškiai buvo komandoje, o kiti žaidėjai buvo iš aplinkinių miestų, tačiau kiek pagyvavo ta komanda? Keli sezonai ir nebėra, labai trumpalaikis projektas buvo. Pas mus, kai kūrėme komandą, pagrindinis principas buvo tas, kad žaistų vien sava chebra, vietiniai žmonės, neimti iš kažkur iš šalies, imti geriau iš čia, kad ir truputėlį silpnesnius. Nebuvo ankščiau ir dabar nėra pas mus tikslas išeiti į antrą ar į pirmą lygą. Tikslas yra užimtumas, kad žmonės turėtų ką veikti. Branduolys komandoje yra. Vis dėlto, kai dabar tokia situacija pas mus, tai kyla klausimų, galbūt jau reikia žaidėjų ir iš šalies.


Kiek į rungtynes pas jus renkasi žaidėjų? Visgi mėgėjų lyga, skaičius turbūt dažnai varijuoja?

Paskutines kokias tris ar keturias varžybas ir dar sezono bėgyje buvo tokių rungtynių, kai vos ne vos surinkdavome 11 žaidėjų. Būna, ateina ir 17. Užregistruota iš viso yra 29. Va toks ir požiūris. Aišku, iš tų užregistruotų yra dalis, kurie gyvena užsienyje. Kai kas – traumuoti. Šiais metais su traumomis buvo žiauru. Tik atsigauna ir vėl. Nebuvo tokio momento, kad nebuvo nei vieno traumuoto. Visą laiką buvo, kad vienas, du, ar net keturi vienu metu būtų traumuoti ir, kas blogiausia, traumos kankino būtent pagrindinius žaidėjus. Tai iš karto labai skaudžiai atsiliepia ir matosi rezultate.

Ką „Spartakas“ veiks žiemą? Ką planuojat, kur dalyvausit?

Dvi žiemas iš eilės dalyvavome Utenoje, salės futbolo lygoje. Šiemet nebedalyvausim. Kodėl? Nutarėme, kad reikia apsigydyti traumas, kai kam tiesiog reikia pailsėti. Jei ten dalyvauji, tai kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį vyksta turas, tai visą savaitgalį būni užimtas. Kol nuvažiuoji, kol sužaidi, grįžti. Tai užima laiko. Girdėjau, kad Ukmergėje vyks salės miesto pirmenybės, čia sudalyvausime. Manau, užteks mums žiemai.

Esi komandos kapitonas. Kada perėmei kapitono raištį?

Iki manęs kapitonas buvo Benas (Benas Terekas, – red. past.). Jam patyrus sunkią kelio traumą, sustojo jo futbolas. Tada kapitono raištis perėjo į mano rankas. Kai manęs nebūna, perduodam jį Laurynui Liausui.

Kaip sekasi tvarkytis su šitomis pareigomis? Visgi komanda neturi trenerio, pačiam turbūt tenka užvesti komandą prieš rungtynes, ar nuraminti komandos draugų emocijas, ar padrąsinti, kai reikia?

Nežinau, aišku, čia reikia klausti kitų. Varžybų metu ir prieš varžybas nemažai šnekamės. Vieni išgirsta, kiti ne. Labai sunku vadovauti kaip treneriui būnant aikštėje. Tu nematai to viso vaizdo, kaip tai matosi iš šalies. Kažkas iš mūsų būna ant suolo, prašome, kad pažiūrėtų iš šalies, kas atrodo silpniau. Pats kai žaidi, susikoncentruoji į visai kitus dalykus. Aišku, pastebi grubias klaidas ar gerus dalykus, tačiau vistiek viso bendro vaizdo nematai.

Kada pats pirmą kartą žengei į futbolo aikštę?

Galbūt 12 ar 13 metų. Iš pradžių futbolas man labai nepatiko (juokiasi). Patiko krepšinis, kaip visiems. Gyvenau Šventupėje, ten nebūdavo aikštelių futbolui, kokios yra dabar. Krepšinio aikštelės buvo visur, kiekviename kieme. Po to kažkaip nukrypo žvilgsnis į futbolą. Darius Petraška pradėjo treniruoti jaunesnius, mes prie jų po truputį prisijungėme. Susibūrė šiokia tokia kiemo komandėlė, pradėjome daryti visokiausius turnyriukus tarpusavyje. Po truputį pradėjau užsikabinti. Tada pradėjau Ukmergėje lankyti sporto mokyklą. Po to įstojau į LKKA, ten atžaidžiau kol mokiausi ir prisijungiau prie „Spartako“.

Tai Darius Petraška buvo vienas iš tų, kuris tave įtraukė į futbolą?

Taip. D. Petraška ir V. Tutlys.

O kaip dabar sekasi žaisti, kai teisėjauja būtent D. Petraška, kuris atvedė tave į futbolą?

Tai jis mane ir treniravo vienu metu, ir dabar yra mano draugas. Varžybų metu tiesiog supranti, jog jis dirba savo darbą. Problemų nekyla niekada nei mums, nei jam, nes vienu metu aikštėje yra 11 jo draugų ar bent minimum pažįstamų. Visi suprantam. Būna aišku, iš inercijos kokią repliką pasakai, bet visada ir visur stengiamės elgtis korektiškai. Vilniuje kai žaidžiame, tai ten praktiškai kiekvienose rungtynėse į teisėjus varžovai kreipiasi vardu.

12212532_1169576939737386_1320898611_n

Tu dabar tarnauji Lietuvai, LDK Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione III kuopoje. Kaip nusprendei žengti tokį žingsnį, kas paskatino?

Buvo momentas, kai baiginėjau studijas LKKA ir dirbau treneriu pas Vytautą Tutlį, treniravau mergaites. Tuo metu LDK Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione III kuopoje tarnavo du mano draugai. Jie papasakojo ką ten veikia, kuo užsiima. Pagalvojau, kad gal ir man reikėtų pabandyti. Sportas ten užima labai didelę dalį. Plius daug įdomių dalykų, kurie mane dar ir dabar veža. Mūsų kariuomenė nėra didelė, bet ji labai skirtinga. Yra vietų, kur žmonės vos ne namuose sėdi ir nieko neveikia, o pas mus darbo žiauriai daug. Aš kai rašiau prašymą eiti atrankai, norėjau patekti būtent į tą dalinį, kuriame dabar ir esu.

Kiek laiko jau tarnauji?

Jei tiksliai, tai beveik šeši su puse metų.

Ką manai apie tai, jog Lietuvoje sugrąžinti šauktiniai?

Labai gerai, nes tai stiprina patį žmonių parengtumą. Žmonės praeina tuos devynis mėnesius, jiems siūlo pasirašyti sutartį profesionalios karo tarnybos ir likti arba jie grįžta į civilį gyvenimą, bet jie būna praėję tuos kursus, yra susipažinę, žino, kas kaip vyksta. Nebūtų jiems staigmena, jei reiktų paimti ginklą į rankas. Tai tik pliusas jiems. Susipažins su daugiau žmonių, atsiras naujų draugų, galbūt net pasikeis požiūris į aplinką ir gyvenimą. Kariuomenė iš tiesų daug duoda.

O ar tave paveikė tarnyba?

Manau, kad labai. Koks buvau ir kaip elgiausi tada, prieš kariuomenę ir dabar – daug kas pasikeitė. Tvarka ir drausmė kariuomenėje tikrai paveikė.

Nepamiršti Ukmergės miesto. Sieji savo ateitį būtent su Ukmerge?

Tik su Ukmerge. Aš kiekvieną dieną, kai tik galiu, grįžtu ir būnu namuose.

Gyveni gimtajame mieste, ateitį sieji su juo, tarnauji Lietuvai. Ar galima tave vadinti patriotu, tiek šalies, tiek miesto?

Jei taip mane vadina, man tai patinka. Tokiu iš tiesų jaučiuosi.

Komentuoti

Turite komentarų? Komentuokite!