Home / Renginiai / Knygnešio dieną – apie spaudą, knygas ir pasiaukojimą

Knygnešio dieną – apie spaudą, knygas ir pasiaukojimą

Gertrūdos mugės, skirtos Knygnešio dienai, metu Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su kauniečiu gidu, istoriku, kraštotyrininku Chaimu Bargmanu, kuris šia proga atvyko pakalbėti apie nežinomus lietuvių tautos didvyrius. 

Pats būdamas labai smalsus ir tikras nenuorama, nenustygstantis vietoje, surinkęs gausią medžiagą apie žydų tautos tragediją ir nepaliaujantis domėtis istorijos, kultūros, mokslo faktais, asmenybėmis, jis stengiasi, kad apie tai sužinotų ir kiti, o tautai nusipelniusių žmonių atminimas būtų deramai įamžintas. Šiuo tikslu jis keliauja po Lietuvą, ieško savo atrastų „herojų“ artimųjų, bendražygių, susitinka su rajonų vadovais, žiniasklaidos atstovai, domėdamasis pagerbimo, įamžinimo galimybėmis ir šios veiklos pasekmėmis.

Nebe pirmą kartą smalsumas ir nurimti neleidžiantis charakteris atvedė istoriką ir į Ukmergę. Renginio bibliotekoje dalyviams jis papasakojo apie mūsų kraštietį, Sibiro tremtinį, mokytoją Petrą Skominą, gimusį Lyduokių seniūnijos Skominėlių kaime. Gabenamas į tremtį, mokytojas vežėsi ne duonos ir ne lašinių – kiek pajėgė pakelti, pasiėmė lietuviškų knygų, kuriomis vėliau dalijosi su likimo draugais. Likęs gyventi Tomske, savo namuose jis buvo įkūręs pogrindinę biblioteką, iš kurios knygas mielai imdavo ne tik lietuviai.

Chaimas Bargmanas išsiaiškino, kad Ukmergėje gyveno ir mirė tremtinio sesuo, susirado jos kapą prižiūrintį sūnėną ir kitus giminaičius, surinko jų prisiminimus ir dabar nenuleidžia rankų, kad P. Skomino atminimas būtų įamžintas gimtinėje – jo vardu pavadinta gatvė mūsų mieste, jis pats pristatytas apdovanojimui už kadaise tėvynainiams nelegaliai teiktas bibliotekininko paslaugas.

Mažai žinomu tautos didvyriu, paskutiniu šių laikų knygnešiu, Ch. Bargmanas įvardija ir buvusį savo bičiulį, Sąjūdžio bendražygį, Petrą Rolofą, su kuriuo kadaise kartu dirbo Kauno namų statybos kombinate. Šis žmogus sovietmečiu rinkdavo iš spaudos kioskų ar sandėlių neparduotus, nurašytus žurnalus, laikraščius, pakuodavo juos į dėžes nuo bananų ir sudėtingomis sąlygomis gabendavo visa tai į lietuviškas saleles Lenkijoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje. O dėl Dzūkijoje, Veisiejų miestelyje, gimusios Marytės Bižytės istorikas kreipėsi į Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus komisiją, kad šiuo apdovanojimu jau po mirties būtų pagerbtas tolimajame Kazachstane, Kostanajaus srities Rudno mieste, visiems laikams likusios jaunos lietuvės atminimas. Šio krašto spauda 1959 metais plačiai aprašė rugpjūčio 10 dieną čia nutikusią tragediją. Iš mažo Lietuvos miestelio į naujai statomą Rudno miestą padirbėti ir užsidirbti atvykusi jauna moteris, mažos dukrelės mama, grįždama po darbo į savo bendrabutį, atkreipė dėmesį į gatvės pakraščiu žingsniuojančias dvi 3-4 metų mergaites. Netikėtai iš už posūkio išnirusi, dideliu greičiu lėkusi savivartė atsidūrė tiesiai prieš mažyles, ir Marytė puolė gelbėti mergaičių. Paskutinę akimirką nustūmusi jas ant šaligatvio, pati liko gulėti po sunkiasvorės mašinos ratais.

Dėkingi už išgelbėtus vaikus Rudno gyventojai pastatė M. Bižytei paminklą, jos vardu pavadino miesto bulvarą. Marytės vardas suteiktas ir vienai iš gimtųjų jos Veisiejų gatvelių. Tik iš minėtosios komisijos Ch. Bargmanas dar nesulaukė pritarimo, tačiau nepraranda vilties išrūpinti Marytei Bižytei ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

Daugiau nei 20 metų profesionaliu gidu dirbantis Ch. Bargmanas kviečia atvažiuoti į Kauną – jis turistus vedžioja nevisai įprastais takais, atskleisdamas jiems daug įdomių, kitiems nežinomų, istorijos detalių. „Ar žinote, kad Kaune palaidotas Rusijos imperijos valstybinio himno „Bože, caria chrani“ („Dieve, apsaugok carą“) muzikos autorius, kompozitorius, smuikininkas, dirigentas Aleksejus Lvovas? -šypsosi istorikas. – Nežinote, o palaidotas jis Pažaislio vienuolyne“. Ši žinia, pasak gido, rusakalbius turistus tiesiog šokiruoja. Jie visi žino garsų himną, jo autorių, tačiau tai, kad jis palaidotas Kaune, jiems būna didžiulė staigmena. Mat Pažaislis tuo metu buvo stačiatikių vienuolynas. A. Lvovas paskutinius savo gyvenimo metus leido Romainių dvare pas dukrą, kuri buvo ištekėjusi už aristokrato Vakselio. Po mirties jį palaidojo Pažaislio vienuolyne.

Turistus gidas veža ir į Kėdainių rajoną, Kalnaberžės dvarą, kuriame kadaise gyveno savo reforma pagarsėjęs Rusijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas, šį faktą liudija ir atminimo ženklas Kėdainiuose, šalia cerkvės. O greta magistralės Vilnius – Klaipėda jis užveža keliauninkus ir į Vievio cerkvę, buvusį stačiatikių vienuolyną, kur 1619 metais čia įrengtoje spaustuvėje buvo išspausdinta pirmoji rusų gramatika.

Tokius ir panašius faktus, susijusius su lietuvių, rusų, žydų vokiečių, lenkų ir kitomis tautomis, Chaimas Bargmanas, kaip pats prisipažįsta, gali pasakoti be galo, be krašto ir pažada, kad dar būtinai apsilankys Ukmergėje. Jau vien dėl to, kad eilinį kartą mums primintų apie tremtinio mokytojo Petro Skomino įamžinimą.

www.ukmerge.lt

Komentuoti

Turite komentarų? Komentuokite!